Evelinos namai

Kelias štai nutrūko lyg peiliu nurėžtas
Niekur neatvedęs ėmė ir pradingo
Čia turėjo būti koks neprastas miestas
Arba netikėtas melsvas upės vingis

Driekės dykuma tik, vėjas smėlį sėjo
Karščio bangos supo į vilnonę skarą
Tiek ilgai keliavę niekur neatėjom
Ir pykčiu įkaitus dykuma mus bara

2009 m. rugpjūtis

Tarp vartų – moters siluetas
Juoda suknelė plakas vėjyje
Ir mėnuo apskritas čia niekuo dėtas
Kad į ją žiūrint ramuma užlieja

Laibi jos pirštai groja Grigą
Daina Solveigos liejasi tarp jų
Aplink lipni tamsa. Visi seniai užmigo
Nors mums abiems juk ir nereik kitų

Aš ją pažįstu šitiek metų
Ir ji mane aplanko – laukiama viešnia
Vienatve, sese mano, mylimiausia teta
Indigo vakarą užeik arbatos pas mane

2009 m. rugpjūtis

Sraigės greitumu ateina vakaras
Purpuru liepsnoja tiesė horizonto
Tai jau paskutinis mūsų pasimatymas
Štai tiek naujienų šiame fronte

Ne nuodėmė dėmė, – sakai lyg maldą, -
O tai, kad šitaip išeini it apsivogus
Visa širdis manoji – tavo valdos.
Ir krenta žodžiai tarsi miško uogos.

Nevalgomos šios uogos – aitrios, karčios
Bet surenku visas į savo delnus
Kol purpurą juoda pakeis palauksiu čia
Paskui už lagamino ir kur nors į kalnus

2009 m. rugpjūtis

Kartu sudeginom šį miestą
Nuo stogo ligi pamatų
Todėl dabar tarsi apsėsti
Mes ieškome namų kitų

Tu nori namo su kolonom
Ir gipso balto lipdiniais
Kad sienos būtų ne per plonos
Jas puoštų meno kūriniai

Man reikia vienišo namelio
Su išsvajota terasa
Kvapiųjų liepų šalia kelio
Kad juo prabėgčiau aš basa

Taip, ilgimės mes savo miesto
(Akmens neliko ant akmens)
Nes naktys po truputį vėsta
Ir netoli iki rudens

2009 m. rugpjūtis

Pasaulis mano sumažėjo
Dabar tik kambarys su langu
Užuolaidą paglostė vėjas
Pakilo aitvaras į dangų

Gatve prabėgo šešios katės
Jas nusivijo trys vaikai
Saulėlydis tarsi gyvatė
Mane suspaudė taip tvirtai

Kad pajudėt nebegalėjau
Ir netgi nieko pasikviest
Vėl išdidžiai pakilo vėjas
Ir mėnuo štai pradėjo šviest

Taku baltu naktis atėjo
Dosniai barstydama žvaigždes
Prieš mano langą – ši alėja
Ir ten ramiai ganau kates

Juodas kates, kurios atėjo
Dainų dainuoti po žibintais
Tokiom naktis su tokiu vėju
Kai žvaigždės lyg lašai vis krinta

2009 m. rugpjūtis

Panėrus trūksta oro
Iškilus alkis saulės
Aš išsiunčiau tris norus
Aukščiau nei šis pasaulis

Laibi angelų pirštai
Juos švelniai išvynioja
Kol svarsto jie – apmirštu
Lyg ta žolė po kojom

Kad auštant prisikelčiau
Lyg nieko neįvyko
Tokia naktis prieš delčią
Man kartą atsitiko

2009 m. rugpjūtis

Aš prisiminsiu tai. O gal pamiršiu
Na tarkim, mano atmintis skylėta
O gal čiuožiu gyvenimo paviršium
Ir tas čiuožimas prislopintas toks ir lėtas

Kažkas šioj gatvėj tyliai Bachą groja
Pro langą sklinda muzika kaip dūmas
O taip, mielasis, viskas po senovėj
Vienatvė – pats didžiausias malonumas

Ant lapo raidės gulas it kareiviai
Per trankų mūšį veidu į dirvoną
Ir mūza, įnoringa mano deivė
Kažkam kitam parsidavė už milijoną

2009 m. rugpjūtis

Štai išvažiuosiu vėl į Romą
Ir ars poetica ten kursiu
Aš emigracijos sindromą
Šiąnakt klastingai išsibursiu

Ir skrydį oro balionu
Virš išsidrėbusios Europos
Keliaudama aš gyvenu
Sustojusi gyvent nemoku

Tačiau stotelėse gerai
Pailsint kojas, na ir galvą
Ir mintys – mano aitvarai
Beskrisdami vis keičia spalvą

2009 m. rugpjūtis

Viršūnėm medžių verčiuos minkštai
Į kitą žalio kalno pusę
Ar tu tą, sese, pajutai?
Kartu vartysies? Ar pabūsi?

Kol aš riedėsiu nuo kalvos
Ir debesys man glostys plaukus
Lanšaftas šis ne Lietuvos
(Ten tik laukai, šalia – palaukės)

Ten lipt į kalvą pe trumpai
O dar trumpiau nuo jos riedėti
Ko šiandien reikia man – kalnai
O kad smagu bus pažadėti

Aš tau galiu kad ir dabar
Vartytis daug smagiau prieš lietų
Nes debesų daug. Na o dar
Verties greičiau nei šiaip reikėtų

2009 m. rugpjūtis