Evelinos namai

Girdžiu – barbena. Šakos gal į stogą?
Gal raudonšoniai obuoliai pabiro
Jų derlius šiemet bus neblogas,
Anot lengvai išgėrusio kaimynės vyro

Ir obuolių pyrago kvapas slinks gatve
Jis erzins tuos, kas tingi ir kas alkani
O paskutiniam gabalui aš mestelsiu: „Ate“
Ir savo atspindžiui tą pasakysiu vandeny

Sukrausiu lagaminą lig viršaus
(Jame suknelės, knygos ir aliejiniai dažai)
Keliausiu ten, kur man į galvą šaus
Esmė – kad kelio būtų nemažai

2009 m. liepa

Voratinkliu apgaubia vakaras
Pagauna minkštai ir taip jaukiai
Eilėraščių šįvakar nekuriu
Ir niekas manęs nebelaukia

Kažkur ant akmens šalia upės
O gal ir namie palei langą
Būrelis balandžių sutūpęs
Pakyla staiga į padangę

Ir gęsta lyg žiežirba vakaras
Tamsoj žiba žvaigždės karoliais
Ir šiltas, degąs dar ugniakuras
Parves vėl namo tave, broli

2009 m. liepa

Ir žiedlapiais išsisklaidžiau. Taip skaudžiai.
Be vėjo ir lietaus – lyg jie tebūtų priešai.
Tačiau, jeigu manai, kad tai mane palaužė -
Nė vėlnio! Gal tiktai gavau per riešą,

Kai gyniausi ranka. Nes žodžiais nemokėjau.
Tik tiek. Ruduo vidun įkėlė aukso koją.
Kažkas jau baigės. Liūdi, kad vasara praėjo?
Bet viskas tik kartojas ir kartojas.

Šie mano žodžiai, šitos raidės.
Aplink vis sukas žiedlapių audra svaigi
Pradžia tuomet, kai viskas baigias,
Kas buvo iki tol. Išnyksta. Tiktai tu lieki.

2009 m. liepa

Ir vėl aš mylimojo neturiu
Berods nuo vakar vakaro
O gal nuo šiandien pusės septynių
Sunku supaisyt, kai aplink toks pragaras

Namus aš matot remontuoju iš esmės
Tai daug ko nerandu vis tarp daiktų
Bet tai juk nekeičia esmės
Nes vėl as mylimojo neturiu

2009 m. liepa

Tai žodis buvo pradžioje. Taip viskas prasidėjo.
Paskui ir sakiniai pabiro stiklo rutuliukais
Bet visko pasakyti taip ir nesuspėjau
Gal laiko, o gal žodžiuose raidžių pritrūko

Paskui tylėjome ilgai. Tyla – tai auksas, -
pasakei. – Beverčiai žodžiai kaip vaikai
Bepildantys baseiną gilų šaukštais.
Štai dešimt metų sėdi prieš mane ir nieko nesakai.

2009 m. liepa

Pernakt prilijo visą kiemą
Tu atplaukei keista gondola
Sulytas ir joje toks vienas
Šiek tiek atsitrenkei į tvorą

Pasiūlei plaukt kartu į jūrą
Žadėjai nuostabų saulėlydį
Šypsojausi aš tau už durų
Tu laukei mano kieme mėnesį

Neišėjau. Gal neįtikinai,
Kad verta su tavim išplaukti
Dingai ir akmenį širdin užritinai
Todėl ir šiandien tavęs laukiu

2009 m. liepa

Tbilisy kiparisai galvas kėlė
Ir glostė dangų jie žaliaisiais pirštais
Lengvai praūžęs vėjas plaukus vėlė
Pasiekęs kalną jis lengvai įniršo

Pakėlė plastiko maišelį – trenkė sienon
Šiek tiek palaukė – vėl tai pakartojo
Ir nieks negynė jo – jis buvo baisiai vienas
(Ar sunaikintas jis paklius polietileno rojun?)

Aukštyn gatve keliavo trys gruzinės
Juodom suknelėm jos gyvenimo gedėjo
O delną mano šildė trys monetos paskutinės
Nuleidau ranką – jos ir išriedėjo

2009 m. liepa

Gyvenimu – tarsi vandens paviršium
Praslysti vos vos sukeliant bangas
Prisiminimų kaip stoty bagažo nepamiršti
Nes vos trumpam paliksi – pasiims bet kas

Ir rasi mylimą suknelę Nicos blusų turguj
Su ja tiek šokta vasaros tvankių naktų
Lipnių, saldžių kaip tos cukrainės spurgos
Lyg naktys paskutinės, lyg nebūtų jau kitų

Ir prasilenksi Vilniuj su mieliausiais batais
Trepsės jie trankiai grindiniu senu
Ir eisi paskui juos po miestą ratais
Sugrįžt atgal bus liūdna ir šiek tiek painu

O gal staiga išvysi mėlyną sidabro žuvį
Kabėjusią ant tavo kaklo tūkstančius dienų
Bet juk ta moteris su puošmena – visai ne tu juk
Prisiminimų taip lengvai nebarsčiusi savų

2009 m. liepa