Evelinos namai

Tu mano kraujyje seniai
Judi ratu kaip saulė rieda
Sapnuos nuo pernai gyvenai
(Štai vakar movei aukso žiedą)

Ir Vilniuj vis daugiau namų
Tų, pro kuriuos vedei už rankos
Su tavimi aš gyvenu
Ir be tavęs – jėgų pakanka

Galiu viena svajot, kas bus
Bet su tavim – labai spalvotai
Galiu pati statyt namus
Tačiau tuomet pritrūksta ploto

Galiu dainuoti sau pačiai
Tačiau kai tau – šiltesni žodžiai
Galiu viena keliaut plačiai
Tačiau kartu – ne taip nuobodu

Galiu paglostyti save
(Kai tu toli) aš tavo rankom
Tu mano kraujyje seniai
Tavęs tiek daug. Ir man užtenka

2008 m. gruodis

Mano siela lengva kaip drugelis
Nuplasnoja per kvepiantį šilą
Čia ne ašaros teka – upelis
Sudrėkina šį vakarą tylų

Man kelionė per laiką ir erdvę
Dovanota ryte vos užgimus
Riešutėlis toks mažas kaip kedro
Talismanas klajoklio likimo

Aš prisėsiu trumpam prieš kelionę
Įsiminsiu šį vakarą tylų
Palydės mane medžiai, ne žmonės
Tiek pasakantys, nors ir nebylūs

2008 m. gruodis

Pavirsiu į akmenį – pilką ir tvirtą
Palaukėj sapnuosiu sunkiai prigulus
Karšta ar šalta, o aš nevirpu
Prisėsti minkštai ant manęs nesiūlau

Ir nekviečiu aš pasiguosti
Sušildyt nenoriu, guliu kaip numirus
Tai ko suklupai – ryto rasą nušluostei?
Bebalsius akmens palytėjęs klavyrus

2008 m. lapkritis

Padovanok man mirtį ir gyvenimą
Supink abu į vieną darnią puokštę
Buvimą be šio alkio, virsmo, nerimo
Įkalink vieną akmens aukštam bokšte

Kad aš pro langą pievą tematyčiau
Kaip keičias žiedas šito žalio kilimo
Kad neužklystų tyčia ar netyčia
Nei priešas ir nei draugas mylimas

Ir neišleisk kaip gailiai beprašyčiau
Nors tu žinai – prašyti aš nemoku
Va taip gyvenčiau ir numirčiau šičia
Ant akmenų zuikučiams saulės šokant

2008 m. lapkritis

Sapne buvau plati kaip jūra
Skendau aš į save ir kylau
Kaip ašaros tos bangos sūrios
Per audrą garsiai šėlstu, po jos tyliu.

Tai skandinu, tai pasūpuoju,
Tai glostau, tai bloškiu į krantą
Bangom bandau pagauti kojas
Kol smėly raižai mano vardą

Aš užbraukiu jį vandens mostu
Tu visas į mane panyri
Tu alkanas be meilės, trokšti
Purslai į šonus tik pažyra

Ar nebijai būt paskandintas?
Nebeišplaukti? Grimzt į dugną?
Taip jau nuskendo koksai šimtas
Ir man dėl to tik kartais liūdna.

2008 m. lapkritis

Suspaudžiu vynuogę tarp lūpų
Jos formos tobulos ir minkštos
Dalis manęs tiesi, kitoji – klupo
Nematomą rožančių varsto pirštai

Aš nusidėjau šimtas vieną kartą
Esu kalta, kartojau mea culpa
Manęs nei teist, nei gelbėti neverta
Iškart sušaudyt aušroje prie stulpo

Gulėčiau saulėje tarsi nemirus
Tarsi gyva šypsočiausi aš dangui
Girgždėtų durys varstomos ant vyrių
Ir žmonės rinktųsi be galo brangūs

Jie graudžiai verktų ir labai liūdėtų
Prašytų dangų nors trumpam grąžinti
Lietus lengvutis prasidėtų
Šlapia gulėčiau, bet jau pripažinta

Tokia fantazija mane sušildo
Abidvi dalys vėl susijungia į vieną
Ir leidžiu vandeniu aš vynuoges nuo tilto
Galėčiau šitaip laiką leisti visą dieną.

2008 m. lapkritis

Praplauksiu traukiniais be garso
Žymėdama žvilgsniu laukus už lango
Štai toks gyvenimas, be melo ir be farso
Ir saulė va tokia per visą dangų

Kelionė tolima – tarsi be tikslo
Tarsi į niekur, tarsi pasimetus
Ir laikrodis fone dienas pratiksi
Savaitės pralekia, prabėga metai

Judu aplinkui ir judu į šonus
Nors kartais – tarsi vietoj stoviu
Kaip statula sustingus tarp kolonų
Švari kaip grindys kur tik ką nuplovė

2008 m. rugsėjis

Ar tu žinai, kad mes nemirsim?
Rytoj, poryt, po šimto metų?
Todėl į nieką ir nevirsim
Kitiems tos liūdnos graudžios natos.

Ne mūsų verks, ne mums jie melsis
Aplink karstus už daug auksinių
Tu tik užmigsi. Atsikelsi.
Ir lauksiu aš – vis dar blondinė.

Paimsiu vėl tave už rankos
Vos vos, lengvai, lyg nelaikyčiau
Aplink šešėliai tyliai slankios
Ir lies atsargiai lyg netyčia.

Tačiau jauku bus kaip vaikystėj
Prieš miegą pasakos beklausant
Mes nemirėm, mielasis, aš neklystu
Ir dar po taurę – balto, sauso

2008 m. rugsėjis

Tylu kaip lietui šiltam sėlinant
Slapta per miestą tarsi vagiui
Troleibusas į parką vėlinas
Po miestą vaikšto vienaragiai

Ant samanų sugriuvę kilimo
Septyni elfai geria vyną
Surengę man kuklutį tyrimą
Jau antrą valandą kankina

Jie klausinėja tarsi tetos
Per šermenis nutūpę namą
Atsimušu garsiom citatom
Undinėms šokant į fontaną

Ant balto žirgo joja princas
Ir nukrenta po mano kojom
Atrodo jis labai nerimtas
Nes net nukritęs vis kvatoja

Užaugusi „ant brolių Grimų“
Miegojau, laukiau šitiek metų
Ėjau nuoga širdim tarp minų
Tarp durtuvų ir tarp granatų

Tikėjau, kad mane išgelbės
Prisieks mylėt ilgai, „lig grabo“
Kvatojant jam sužlugo viltys
Parpuolęs jis mane prarado

Taip nerimtai tada atrodė
Kad Mendelsono negirdėjau
Aš greit išnykau vyšnių sode
Ir numiriau kiek pasėdėjus

2008 m. rugsėjis

Brendu krantu šiltu melsvu
O karštis lipa kūnu.
Skenduolis miegantis ten tu?
Kitų tokių nebūna.

Kitų plaukai visai kiti
Blakstienos, rankos, kojos
Jausmai liūdni, keisti, girti
Kažkur pilve kvatoja

Grasina jie mane užgriūt
Užspaust gigantų kūnais
Ir klausimas – nebūt ar būt
Kaip Hamletui užkliūna

Nukrist šalia tavęs lengvai
Užmigt šiltai apglėbus
Bet nepatogu virst čionai
Per daug žmonių prabėga

Palauksiu, kol srovė kita
Tave nuneš pajūriu
Laukinis krantas. Ten kviesta -
Žuvėdros lemtį buria

2008 m. rugsėjis